Kai aš ateinu pas kitą su savimi tokia kokia esu- netobula, klystanti ir ieškanti, ir jei tas kitas moka priimti ir girdėti mane tokią kokia esu, visada suprantu, kad mes abu galime duoti ir imti, dalintis, keistis ir augti.
Tačiau jei ateinu pas kitą ir jam esu neįdomi, jam tik įdomu parodyti save, žinau nereikia nieko sakyti, tiesiog apsisukti ir išeiti... Nes ten nerasiu nieko tikro... Nes tikra ne tik kas gražu ir blizga...
Tas pats vyras su viena moterimi gali tapti sėkmingu, daug pasiekiančiu, daug rūpesčio ir gerumo skleidžiančiu žmogumi, kitas gi gali tapti tinginiu, skandalistu ir girtaujančiu. Vieni pasakys, kad tai vienas iš pasitaikančių giminės/šeimos scenarijų, kuriuos lemia genai ar matytas vaikystėje pavyzdys, kiti pamanys, jog tai moteriška išmintis, atėjusi su metais ir patirtimi, treti tai tiesiog nurašys sėkmei. Tačiau ne viskas taip paprasta, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio...
Už priekaišto visada yra jį išsakančio žmogaus nepatenkintas noras, poreikis. Tai yra jis nori kažko paprašyti, bet tam pasirenka priekaišto formą, tą formą, prie kurios jis pripratęs savo vystymosi proceso metu ir kurią naudoti, jį išmokė tėvai.
Žmogus bijo, kad partneris jį įskaudins: paliks, išduos, nuvils ir t.t.
Žmonės vengia artumo su kitais, todėl, kad tas artumas daro juos pažeidžiamais.
Nesėkminga patirtis praeityje.
Pas dukteris, kurios augo suvokdamos tai, kad jų nemyli, lieka emocinės žaizdos, kurios didžiąja dalimi nulemia jų tolimesnius santykius ir tai, kaip jos kurs savo gyvenimą. Liūdniausia, kad kai kuriais atvejais, jos nesupranta priežasties ir galvoja, kad dėl visų problemų kaltos jos pačios.